Dinaminės struktūros tinklelis

Nuo įstrižainių prie kompozicijos ašių

Kompozicijos gairės gali būti labai paprastos: viena vertikalė, kelios įstrižainės arba pora svarbių susikirtimų. Tačiau kartais naudinga pamatyti daugiau galimų ryšių tarp paveikslo dalių. Dinaminės struktūros tinklelis (Dynamic Armature Grid) sujungia įstrižainių kryptis, joms statmenas linijas ir per pasirinktus susikirtimus einančias vertikalias bei horizontalias ašis.

Tai pagalbinė analizės konstrukcija, o ne taisyklių rinkinys. Jos tikslas nėra pasiūlyti kuo daugiau vietų objektams sudėlioti. Svarbiau pastebėti, kaip skirtingos kryptys ir proporcijos gali padėti suderinti dideles formas, tarpus, judėjimą bei kompozicinius akcentus.

Iš ko susideda tinklelis?

REGIS ARS naudojamas Dinaminės struktūros tinklelis remiasi Harmonine struktūra, aprašyta ankstesniame MATRIVIO straipsnyje. Pirmiausia nubrėžiamos dvi pilnos stačiakampio kampų įstrižainės. Iš kiekvieno kampo brėžiama dar po vieną tiesę, statmeną tai pagrindinei įstrižainei, kuri pro tą kampą neina. Šios keturios tiesės pratęsiamos iki drobės kraštų.

Toliau iš dviejų statmenų pėdų, esančių įstrižainėje tarp kairiojo viršutinio ir dešiniojo apatinio kampų, per visą paveikslo plokštumą nubrėžiamos vertikalės ir horizontalės. Taip gaunamos dar keturios linijos.

Nekvadratiniame formate ARS sukuria dešimt atkarpų objektų: dvi įstrižaines, keturias statmenąsias, dvi vertikales ir dvi horizontales. Drobės išorinis kontūras į šį skaičių neįtraukiamas. Ši konkreti konstrukcija nėra automatiškai tapati kiekvienai kitur aptinkamai dinaminės simetrijos ar armature schemai.

Kodėl papildomos ašys yra būtent ten?

Tarkime, stačiakampio plotis W, aukštis H, o koordinatės pradedamos skaičiuoti nuo kairiojo viršutinio kampo. Pažymėkime D = W² + H². Statmenų pėdos pagrindinėje įstrižainėje nustatomos projektuojant į ją dešinįjį viršutinį ir kairįjį apatinį kampus.

Pirmasis taškas turi koordinates (W³/D, H·W²/D), antrasis – (W·H²/D, H³/D). Jeigu pažymėsime a = W²/D ir b = H²/D, turėsime a + b = 1. Vertikalios tinklelio linijos tuomet eina per x = aW ir x = bW, o horizontalios – per y = aH ir y = bH.

Taigi papildomos linijos išdėstomos simetriškomis poromis, bet jų vietą lemia paveikslo kraštinių santykis. Tai nėra nei universalūs trečdaliai, nei privalomos aukso pjūvio padalos. Pakeitus drobės formatą, keičiasi ir tinklelio struktūra.

Pavyzdys: 60 × 40 cm drobė

Šio formato atveju W² = 3600, H² = 1600, D = 5200. Gauname a = 9/13 ≈ 0,6923 ir b = 4/13 ≈ 0,3077.

• Vertikalios linijos: x ≈ 18,46 cm ir x ≈ 41,54 cm.
• Horizontalios linijos: y ≈ 12,31 cm ir y ≈ 27,69 cm.
• Statmenų pėdos vienoje įstrižainėje: (41,54; 27,69) ir (18,46; 12,31) cm.

Palyginimui, Trečdalių taisyklės tinklelis turėtų vertikales ties 20 ir 40 cm bei horizontales ties maždaug 13,33 ir 26,67 cm. Skirtumas nėra didelis, tačiau geometriškai tai skirtingos konstrukcijos. Ypatingas atvejis pasitaiko tada, kai stačiakampio ilgosios ir trumposios kraštinių santykis yra √2: papildomos šios struktūros linijos sutampa su trečdalių padalomis.

Kvadratiniame formate abi apskaičiuotos padalos sutampa centre. ARS tuomet neprideda dubliuojamos antros vertikalės ir horizontalės. Kadangi ir papildomos statmenosios sutampa su pagrindinėmis įstrižainėmis, matomas piešinys iš esmės tampa įstrižainių kryžiumi bei centrine vertikale ir horizontale.

Ką šios linijos gali pasakyti dailininkui?

Krypčių ryšius. Įstrižainės padeda pastebėti ilgų formų, šešėlių ribų ar figūrų judėjimo kryptis. Vertikalės ir horizontalės leidžia jas palyginti su statiškesniais elementais, pavyzdžiui, horizonto linija, architektūra ar natiurmorto atrama.

Objektų grupių santykius. Užuot taikęs kiekvieną daiktą į susikirtimą, dailininkas gali pasirinkti vieną svarbesnę grupę ir stebėti, kaip kita grupė ją atsveria. Naudingos ir tarpinės erdvės: kartais jos išlaiko kompoziciją geriau negu tiksliai ant geometrinių taškų pastatyti objektai.

Masto ir ritmo palyginimą. Papildomos ašys skaidymą padaro aiškesnį, todėl galima greičiau pastebėti pasikartojančius kraštus, pauzes bei nevienodo pločio erdves. Tačiau tokia schema pati nesukuria ritmo. Ritmas atsiranda iš tikrų paveikslo formų ir jų sąveikos.

Praktinis taikymas

Natiurmorte tinklelį verta naudoti pradinių eskizų metu. Pagrindinės objektų grupės siluetą galima sieti su viena įstrižaine, o jos atsvarą – su kita. Tada paslėpti linijas ir patikrinti, ar daiktai nepradėjo atrodyti dirbtinai surikiuoti.

Peizaže galima lyginti kelio, upės, šlaito ar debesų grupės kryptį su tinklelio įstrižainėmis. Horizonto nepatartina automatiškai sutapatinti su kuria nors horizontalia linija: jo vietą turi pagrįsti peizažo pobūdis ir tai, ką norima parodyti.

Portrete viena papildomų vertikalių gali padėti ieškoti galvos padėties, tačiau akis, nosis ar kiti anatomijos orientyrai netampa privalomais tinklo taškais. Figūros gestas, žvilgsnio kryptis, šviesa ir neigiama erdvė dažniausiai yra svarbesni už schemą.

Architektūriniame ar abstrakčiame paveiksle tinklelis gali padėti derinti stačias konstrukcijas ir įstrižinius judėjimo akcentus. Čia ypač naudinga skirti tikrąsias perspektyvos kryptis nuo dekoratyvinės kompozicinės struktūros: tinklelio įstrižainės savaime nėra perspektyvos bėgimo linijos.

Keturių eskizų pratimas

Pasirink vieną paprastą motyvą, geriausia natiurmortą su trimis skirtingo dydžio objektais. Padaryk keturis mažus to paties formato eskizus.

1. Pirmasis – be jokio geometrinio tinklelio. Susitelk į bendrą siluetą, šviesių ir tamsių plotų santykį.
2. Antrasis – tik su dviem kampų įstrižainėmis. Stebėk, kurios formos natūraliai sustiprina kryptis.
3. Trečiasis – su pilna Harmonine struktūra. Palygink, ką prideda statmenosios ir jų susikirtimai.
4. Ketvirtasis – su Dinaminės struktūros tinkleliu. Papildomas vertikales ir horizontales naudok tik ten, kur jos tikrai padeda išspręsti išdėstymo problemą.

Paskui visus eskizus palygink be jokių pagalbinių linijų. Rinkis ne tą, kuriame daugiausia objektų sutapo su susikirtimais, o tą, kuriame aiškiausia vizualinė hierarchija ir įtikinamiausi formų santykiai.

Istorija ir interpretacijų ribos

Geometrinis paveikslo planavimas turi ilgą istoriją. Londono Nacionalinės galerijos techniniai tyrimai, pavyzdžiui, aprašo Rafaelio Garvagh Madonna parengiamąjį skaidymą linijomis. Tai tiesioginis įrodymas, kad konkretus dailininkas naudojo geometrinius orientyrus, bet ne įrodymas, jog jis braižė čia aprašytą dešimties linijų tinklelį.

XX a. pradžioje Jay Hambidge’as išplėtojo dinaminės simetrijos teoriją, kuri turėjo įtakos daliai dailininkų ir dizaino pedagogų. Jo teiginiai apie senovės graikų kūrybą sulaukė kritikos dar 1921 m.; vėlesni tyrinėtojai šią tradiciją nagrinėjo ir kaip naudingą matematinę priemonę, ir kaip ginčytiną istorinį aiškinimą.

Šiuolaikinė dailininkė Karen Halbert pateikia praktinį armature aiškinimą, kuriame įstrižainės, joms statmenos linijos ir vertikalės bei horizontalės jungiamos į bendrą kompozicijos konstrukciją. Tai padeda suprasti tokio tipo sistemų naudojimą šiandien, tačiau nepadaro vieno konkretaus brėžinio privalomu ar universaliu.

Kai ant baigto paveikslo uždedama daug linijų, dalis jų neišvengiamai sutampa su kokiomis nors detalėmis. Toks sutapimas dar neįrodo sąmoningo metodo naudojimo. Tikrieji įrodymai būtų parengiamieji brėžiniai, darbo proceso dokumentai arba paties autoriaus paaiškinimai.

Apibendrinimas

Dinaminės struktūros tinklelis – tai REGIS ARS šešių linijų Harmoninės struktūros papildymas vertikaliomis ir horizontaliomis ašimis, kurių vieta tiksliai išvedama iš pasirinkto stačiakampio proporcijų. Jo nauda yra ne tariamai stebuklinguose susikirtimuose, o galimybėje palyginti kryptis, mases, ritmą ir neigiamą erdvę. Kai tinklelis nepadeda meniniam sumanymui, geriausias sprendimas – jį išjungti.

Šaltiniai ir papildoma literatūra

1. Karen Halbert. Basic Dynamic Symmetry Armature. A working artist’s explanation of the diagram.

2. J. Wilson. Dynamic Symmetry: A History and Analysis. Journal of Mathematics and the Arts, 15(1), 2021, pp. 19–32.

3. Edwin M. Blake. Dynamic Symmetry-A Criticism. The Art Bulletin, 3(3), 1921, pp. 107–127.

4. Amanda Lillie. Composing the Image. In Building the Picture: Architecture in Italian Renaissance Painting. The National Gallery, London, 2014.

5. Open University, OpenLearn. Making Sense of Art History: The Use of Line. An introduction to directional and contour lines.