Rabatmentas + įstrižainės

Kvadratai, kryptys ir kompoziciniai ryšiai

Rabatmentas su įstrižainėmis išplečia paprastą stačiakampio skaidymą dviem kvadratais. Kiekviename iš kvadratų nubrėžiamos abi įstrižainės. Taip išryškėja jų centrai, keturių kampų kryptys ir papildomi susikirtimai ten, kur kvadratai persidengia. Dailininkui tai gali būti naudingas būdas nagrinėti ne tik objektų vietą, bet ir siluetų kryptis, neigiamą erdvę bei tarpusavio ryšius.

Ši schema nėra taisyklė, nurodanti, kur privalo būti dėmesio centras. Ji taip pat nėra perspektyvos konstrukcija. Jos prasmė – suteikti aiškią geometrinę atskaitos sistemą, kurią galima palyginti su tikru paveikslo vaizdu, o prireikus visai atmesti.

Konstrukcija: du kvadratai ir keturios įstrižainės

Tarkime, horizontalaus paveikslo plotis yra W, aukštis H ir W > H. Iš kairiojo ir dešiniojo kraštų atidedame po kvadratą, kurio kraštinė lygi H. Kairysis kvadratas užima x = 0–H, dešinysis – x = W − H iki W. Jų vidinės ribos yra dvi vertikalios linijos x = H ir x = W − H.

Kiekviename kvadrate nubrėžiame abi įstrižaines. Žiūrint nuo viršutinio kairiojo drobės kampo, kuris laikomas tašku (0, 0), gauname tokias atkarpas:

• Kairysis kvadratas: (0, 0) → (H, H) ir (H, 0) → (0, H).
• Dešinysis kvadratas: (W − H, 0) → (W, H) ir (W, 0) → (W − H, H).
• Kvadratų ribos: (H, 0) → (H, H) ir (W − H, 0) → (W − H, H).

Tai šešios brėžiamos atkarpos: dvi vertikalios ir keturios įstrižos. Kadangi įstrižainės nubrėžtos kvadratuose, jos sudaro 45° kampą su jų horizontaliomis kraštinėmis. Jos nėra visos drobės kampų įstrižainės, nebent drobės forma būtų kvadratinė. Šių dviejų skirtingų konstrukcijų painioti nereikėtų.

Vertikaliame formate, kai H > W, viršutinis kvadratas užima y = 0–W, o apatinis – y = H − W iki H. Rabatmento ribos tampa horizontaliomis linijomis. Įstrižainės brėžiamos kiekviename kvadrate tuo pačiu principu.

Skaitinis pavyzdys: 60 × 40 cm

60 cm pločio ir 40 cm aukščio drobėje rabatmento ribos yra x = 20 cm ir x = 40 cm. Kairysis 40 × 40 cm kvadratas užima x = 0–40 cm, dešinysis – x = 20–60 cm. Jų persidengimo juosta yra 20 cm pločio.

Kairiojo kvadrato įstrižainės jungia (0, 0) su (40, 40) ir (40, 0) su (0, 40). Dešiniojo – (20, 0) su (60, 40) ir (60, 0) su (20, 40). Kiekvieno kvadrato centras yra atitinkamai (20, 20) ir (40, 20). Šie taškai išplaukia iš geometrijos, tačiau jie nėra automatiškai „geriausios“ objektų vietos.

Persidengusios skirtingų kvadratų įstrižainės susikerta ir taškuose (30, 10) ir (30, 30). Kartu su abiejų kvadratų centrais jie sudaro nedidelį rombą. Jo geometrinis centras sutampa su drobės centru (30, 20). Tai įdomi šio formato savybė, bet nei rombas, nei jo viršūnės neįrodo jokio ypatingo estetinio dėsnio.

Svarbi detalė: atkarpų sankirtos atsiranda dėl pačios konstrukcijos. Jei perkelsime objektą į vieną tokį tašką, kompozicija nebūtinai pagerės. Geriau klausti, ar pasirinkta vieta padeda aiškiau susieti didžiąsias formas ir sukurti numatytą vizualinę įtampą.

Kaip keičiasi schema kartu su formatu

Dviejų kvadratų santykį lemia ilgesniosios kraštinės ir trumpesniosios santykis r.

• Kai 1 < r < 2, kvadratai persidengia. Jų įstrižainės gali turėti papildomų sankirtų persidengimo zonoje. Kuo artimesnis formatas kvadratui, tuo plačiau persidengia abu laukai.
• Kai r = 2, du kvadratai susiliečia ties centrine riba. Abi rabatmento ribos sutampa, todėl vietoj dviejų matome vieną. Įstrižainės lieka kiekviename atskirame kvadrate.
• Kai r\> 2, kvadratai atsiskiria. Tarp jų lieka centrinė juosta, kurios keturios įstrižainės nekerta. Schema nebepadengia visos drobės įstrižomis linijomis.

Pavyzdžiui, 80 × 40 cm formate kvadratai susiliečia ties x = 40 cm. 100 × 40 cm panoramoje jie užima x = 0–40 ir x = 60–100 cm, palikdami 20 cm tarpą. Toks tarpas gali tapti prasminga ramia sritimi, bet gali ir suardyti kompoziciją, jei svarbiausi objektai neapgalvotai atsiduria už kvadratų struktūros ribų.

Kvadratinis formatas yra specialus atvejis. Matematiškai vieno kvadrato įstrižaines nubrėžti galima, tačiau dabartinė REGIS ARS Rabatmento su įstrižainėmis gairė kvadratinėje drobėje papildomų linijų nerodo. Tai programos pasirinkta šios kompozicinės schemos apibrėžtis, o ne geometrinis draudimas.

Ką iš tikrųjų gali duoti įstrižainės?

Paprastas rabatmentas labiausiai padeda svarstyti stambių objektų grupių vietą. Papildomos įstrižainės skatina stebėti kryptis ir tarpusavio ryšius. Štai į ką verta atkreipti dėmesį:

• Ar svarbaus silueto briauna savo kryptimi siejasi su viena iš kvadratų įstrižainių, ar jai prieštarauja?
• Ar vertinės masės pasiskirsčiusios taip, kad viena kryptis įgauna pernelyg didelį svorį?
• Ar tarp stambių objektų atsiranda įdomios trikampės arba rombo formos neigiamos erdvės?
• Ar žiūrovo dėmesys natūraliai pereina tarp akcentų net tada, kai gairės paslėptos?

Paskutinė sąlyga ypač svarbi. Įstrižainių tinklas ekrane gali atrodyti labai įtaigus, bet tapytame vaizde jį pakeičia tikri kontūrai, šviesa, šešėliai, spalva ir kraštinių kontrastai. Jei be tinklelio norimos krypties nebesimato, ją reikia kurti pačiame kūrinyje, o ne papildomomis linijomis.

Praktika: natiurmortas

Įsivaizduok butelį, dubenį ir per stalo kraštą krintantį audinį. Pirmiausia nustatyk stambiausias šviesias ir tamsias mases, bendrą siluetą ir objektų persidengimus. Tada įjunk rabatmentą su įstrižainėmis.

Viename variante butelio masė gali būti arti kairiojo kvadrato centro, o dubuo sudaryti žemesnį atsvarą dešinėje. Audinio kryptis gali vizualiai atkartoti vieną iš įstrižainių, tačiau nebūtina jos kopijuoti tiksliai. Kitame variante objektų grupę galima pastumti arčiau centrinio persidengimo, bet taip prarasti naudingą tuščią erdvę. Abu variantus reikia vertinti be matomo tinklelio.

Ypač saugokis dirbtinių sutapimų: indo kraštas, audinio klostė ar butelio ašis, mechaniškai priderinta prie linijos, gali atrodyti ne gyviau, o nuobodžiau. Tikslus geometrinis atitikimas nėra pagrindinis tapybos tikslas.

Praktika: portretas, peizažas ir figūrinė tapyba

Portrete kvadratų įstrižainės gali padėti palyginti galvos pasvirimą, pečių liniją ir neigiamą erdvę aplink figūrą. Jos neapibrėžia anatominių proporcijų ir nenurodo, kur turi būti akys. Veido išraiška, žvilgsnio kryptis ir vertiniai santykiai išlieka svarbesni.

Peizaže galima palyginti šlaito, kelio, upės ar debesų juostos kryptį su dviejų kvadratų struktūra. Toks palyginimas kartais padeda pamatyti, kodėl viena kompozicijos pusė pernelyg aktyvi. Tačiau įstrižainės neatstoja nei horizonto, nei perspektyvos sistemos. Kelias, tolstantis į išnykimo tašką, priklauso perspektyvai, net jei atsitiktinai sutampa su viena iš gairių.

Figūrinėje ar siužetinėje tapyboje naudinga stebėti kelių figūrų gestus ir tarpus. Vienos figūros pasisukimas, kitos rankos kryptis ar šviesi erdvė tarp jų gali sudaryti kompozicinį ryšį, artimą įstrižinei gairių sistemai. Tačiau tai turi išplaukti iš vaizduojamo veiksmo, o ne iš būtinybės užpildyti geometrinį tinklą.

Istorinės ribos ir tyrimų duomenys

Kvadratų brėžimas ir jų įstrižainių naudojimas priklauso elementariai geometrijai. Charles’as Bouleau knygoje The Painter’s Secret Geometry (1963) nagrinėjo paveikslo rėmo reikšmę ir įvairius geometrinės kompozicijos aiškinimus [1]. Tačiau tokio pobūdžio tyrimai nesuteikia pagrindo konkretaus mūsų šešių atkarpų brėžinio paskelbti visuotine senojo meno taisykle.

Turime tikrų dailininkų naudotų pagalbinių linijų įrodymų. Pavyzdžiui, Londono Nacionalinės galerijos Rafaelio Garvagh Madonna techninėje analizėje aptartos po dažų sluoksniu išlikusios liniuotės žymės, dalijančios kompoziciją horizontaliai ir vertikaliai [2]. Tai svarbus liudijimas, kad menininkai galėjo naudoti geometrinius orientyrus. Tačiau šios žymės nėra rabatmento kvadratų įstrižainių konstrukcijos įrodymas.

Tyrimai apie vizualinę pusiausvyrą taip pat neleidžia geometrijos laikyti universalia patrauklumo formule. McManus, Stöver ir Kim (2011) nagrinėjo Arnheimo teorijos prognozes, tačiau keliuose kontroliuojamuose bandymuose jų nepatvirtino [3]. Šis darbas netyrė tiesiogiai rabatmento su įstrižainėmis. Jis tik primena, kad vien matematinė sankirta nėra estetinio poveikio garantija.

Praktinis pratimas: vienas motyvas, keturios versijos

Pasirink paprastą natiurmortą arba peizažo fotografiją. Naudok tą patį 60 × 40 cm formatą ir paruošk keturis mažus, vienodo dydžio eskizus.

1. Be gairių. Sudėliok pagrindines formas ir vertines mases vien pagal stebėjimą.
2. Tik rabatmentas. Pridėk dvi vertikalias kvadratų ribas. Pakeisk vienos objektų grupės vietą.
3. Rabatmentas su įstrižainėmis. Pridėk keturias kvadratų įstrižaines ir paieškok aiškesnio krypčių santykio.
4. Laisva korekcija. Paslėpk visas linijas ir pataisyk kompoziciją neatsižvelgdamas į tinklelio tikslumą.

Palygink ne tai, kuris eskizas turi daugiau geometrinių sutapimų, o kuris geriau perteikia sumanymą. Įvertink žvilgsnio eigą, neigiamą erdvę, pagrindinį vertinį kontrastą ir objektų ryšius. Jei laimi pirmasis arba ketvirtasis variantas, tai visiškai normalus rezultatas.

Apibendrinimas

Rabatmentas su įstrižainėmis – logiškas dviejų kvadratų metodo išplėtimas. Jis leidžia tirti ne tik kompozicijos dalijimą į plotus, bet ir įstrižines kryptis bei geometrines sankirtas. Skirtinguose formatuose jo išvaizda pastebimai kinta: kvadratai persidengia, susiliečia arba atsiskiria.

Ši konstrukcija gali padėti planuoti natiurmortą, svarstyti figūros judesį ar analizuoti peizažo kryptis. Vis dėlto geras paveikslas gimsta iš regimų formų ir santykių. Gairės yra priemonė klausimams kelti, o ne atsakymas už dailininką.

Šaltiniai ir papildoma literatūra

[1] Bouleau, Charles. The Painter’s Secret Geometry: A Study of Composition in Art. Thames & Hudson, 1963. Bibliographic listing including publication details and contents.

[2] The National Gallery, London. “The Garvagh Madonna.” National Gallery Catalogues: Raphael, 2022. Technical study of the painting, including ruled marks beneath the paint. Not evidence for this specific rabatment scheme.

[3] McManus, I. C., Stöver, K., and Kim, D. “Arnheim’s Gestalt Theory of Visual Balance: Examining the Compositional Structure of Art Photographs and Abstract Images.” i-Perception, 2(6), 2011, pp. 615–647. A general study of perceptual balance, not a direct experiment on rabatment with diagonals.