Kampų įstrižainės

Struktūra, pusiausvyra ir judėjimas kompozicijoje

Kampų įstrižainės – viena paprasčiausių geometrinių gairių, kurias galima nubraižyti paveikslo plokštumoje. Dvi atkarpos sujungia priešingus stačiakampio arba kvadrato kampus ir susikerta tiksliai jo centre. Susidaro X formos konstrukcija. Ji išryškina geometrinį centrą ir keturias trikampes sritis, o dailininkui suteikia galimybę tyrinėti kryptis, proporcijas ir vaizdo elementų ryšį su paveikslo kraštais.

Šios konstrukcijos geometrija tiksli, tačiau jos meninė reikšmė nėra iš anksto nustatyta. Įstrižainės nepriverčia žiūrovo žvilgsnio jomis judėti, o jų susikirtimas savaime nėra geriausia vieta pagrindiniam kompozicijos akcentui. Gairės naudingos todėl, kad padeda aiškiau pamatyti vaizdo santykius ir kelti konkrečius kompozicinius klausimus [1–3].

Geometrinė konstrukcija

Tarkime, paveikslo plotis yra W, o aukštis H. Viršutinį kairįjį kampą laikykime koordinačių pradžia (0, 0). X koordinatė didėja į dešinę, Y – žemyn. Nubraižykime dvi atkarpas:

• Pirmoji įstrižainė: (0, 0) → (W, H).
• Antroji įstrižainė: (W, 0) → (0, H).
• Susikirtimo taškas: (W/2, H/2).

Abi įstrižainės yra vienodo ilgio, kuris apskaičiuojamas pagal formulę √(W² + H²). Kiekviena jų padalija stačiakampį į du vienodo ploto trikampius. Abi įstrižainės kartu sudaro keturis trikampius, kurių kiekvienas užima ketvirtadalį paveikslo ploto. Tačiau vienodas plotas nereiškia vienodos formos. Nekvadratiniame stačiakampyje viršutinio ir apatinio trikampių forma skiriasi nuo kairiojo ir dešiniojo.

Įstrižainės kampas su horizontale lygus arctan(H/W). Taigi įstrižainės nebūtinai sudaro 45° kampą su kraštu ir paprastai nėra statmenos viena kitai. Abi sąlygos tenkinamos kvadrate, tačiau ne daugelyje įprastų stačiakampių formatų. Keičiantis drobės proporcijoms, keičiasi ir X konstrukcijos išvaizda.

Pavyzdžiui, 60 × 40 cm horizontalioje drobėje atkarpos eina iš (0, 0) į (60, 40) ir iš (60, 0) į (0, 40). Jos kertasi ties (30, 20) cm. Kiekvienos ilgis yra maždaug 72,11 cm, o kampas su horizontale – apie 33,69°. 40 × 60 cm vertikaliame formate įstrižainės statesnės, jų kampas su horizontale siekia apie 56,31°.

Šie skaičiai tiksliai nusako geometrinį brėžinį. Jie nepasako, kuri iš keturių sričių turi būti svarbiausia ar kokią nuotaiką paveikslas privalo kelti.

Ką padeda pastebėti susikertančios įstrižainės

Geometrinis centras ir pagrindinis akcentas

Susikirtimo taškas žymi geometrinį drobės centrą. Jis gali padėti įvertinti figūros, objektų grupės ar tuščios erdvės padėtį. Tačiau geometrinis centras nėra tas pats, kas vizualinis dėmesio centras. Nedidelė ryški šviesi dėmė netoli krašto gali traukti akį stipriau nei didelė mažo kontrasto forma įstrižainių sankirtoje.

Pabandyk pagrindinį objektą komponuoti arti susikirtimo, o paskui šiek tiek patrauk į šoną nejudindamas likusių elementų. Stebėk, kaip pasikeičia neigiama erdvė ir santykiai su kraštais. Tikslas – ne pataikyti į centrą, o suprasti, kada centrinis ar asimetrinis išdėstymas geriau tarnauja sumanymui.

Kryptis ir vizualinė įtampa

Daiktų kontūrai, pasvirusios ašys, galūnių kryptys, šešėliai, takai ar pasikartojančios formos gali sukurti aiškų judėjimo pojūtį. Lyginant su horizontalėmis ir vertikalėmis, įstrižainės dažnai siejamos su judėjimu arba nestabilumu. Tokį jų poveikį aptaria J. Paul Getty muziejaus mokomoji medžiaga, o Londono Nacionalinė galerija dinamiškas kompozicijas su susikertančiomis įstrižainėmis priešpriešina ramesniems horizontalių ir vertikalių dominuojamiems sprendimams [1, 2].

Tai dažnas suvokimo dėsningumas, o ne nekintamas įstatymas. Įstrižainė gali atrodyti energinga, švelni arba beveik nepastebima, priklausomai nuo kontrasto, aplinkinių formų, ritmo ir vaizduojamo motyvo. Dvi skirtingų krypčių įstrižainės gali sukurti priešpriešą, susitelkimą ar suspaudimo įspūdį. Tačiau jos gali ir konkuruoti tarpusavyje, be reikalo apsunkindamos paveikslą.

Keturios sritys ir vizualinis svoris

X padalija drobę į viršutinę, dešiniąją, apatinę ir kairiąją trikampes sritis. Jų plotai lygūs, tačiau vizualinis svoris gali smarkiai skirtis. Tamsi masė kampe, sodri spalva, veidas arba ryškus kontūras gali dominuoti net užimdami nedidelį plotą.

Šias sritis verta naudoti palyginimui, ne mechaniniam išlyginimui. Gerai kompozicijai nereikia visiems keturiems trikampiams paskirstyti vienodai detalių, šviesos ar spalvos. Dažnai kaip tik nevienodas elementų pasiskirstymas sukuria aiškią hierarchiją. Platesnį teorinį pagrindą vizualinei pusiausvyrai nagrinėti pateikia Rudolfo Arnheimo darbai apie regimąjį suvokimą [4].

Praktinis taikymas tapyboje

Natiurmortas: daiktų grupė be dirbtinai piešiamos X raidės

Sustatyk tris-penkis daiktus ir padaryk nedidelį vienspalvį eskizą. Ieškok natūraliai atsirandančios įstrižos krypties bendrame siluete arba pagrindinių formų sekoje. Ją gali sukurti audinio kraštas, šešėlis arba numanoma jungtis tarp dviejų objektų. Palygink šią kryptį su viena kampų įstrižaine.

Nebūtina visų daiktų tiksliai guldyti ant linijos. Svarbiau bendras grupės siluetas, objektų persidengimas ir juos supanti neigiama erdvė. Įstrižainė gali patvirtinti jau veikiančią kryptį arba parodyti, kad kompozicijoje atsirado per daug konkuruojančių judėjimų.

Peizažas: keliai, šlaitai ir erdvės gylis

Keliai, upių krantai, tolstančių pastatų stogai, kalnų šlaitai ir krintantys šešėliai dažnai turi įstrižų elementų. Kampų įstrižainės padeda pastebėti, ar viena kryptis pernelyg dominuoja, ar skirtingi judėjimai vienas kitą papildo.

Kompozicinė įstrižainė nėra perspektyvos konstrukcijos linija. Nuo vieno paveikslo kampo iki kito nubraižyta tiesė automatiškai nesutampa su linija, tolstančia į sueigos tašką. Perspektyva priklauso nuo daiktų geometrijos ir stebėjimo taško. Kelias gali vesti gilyn į vaizdą ir nesutapti su nė viena drobės įstrižaine.

Portretas ir figūrinė kompozicija: pasvirimas ir atsvara

Pečių linija, sulenkta ranka, galvos ir liemens santykis arba neigiama erdvė šalia pasisukusios figūros gali sukurti įstrižą kryptį. Palyginus šiuos santykius su visos drobės X, lengviau įvertinti, ar figūra atrodo pasvirusi, judanti pirmyn, ar išlaikanti pusiausvyrą aplinkoje.

Tinklelis nėra anatominių proporcijų šablonas. Jis nenustato pečių pločio, galūnių ilgio ar galvos proporcijų. Piešk stebėdamas natūrą, o gaires naudok svarstydamas, kaip visa figūra komponuojama pasirinktame formate.

Abstrakti tapyba: dvi kryptys vietoj daugybės taisyklių

Abstrakčiame etiude galima pradėti nuo dviejų priešingų krypčių, nebraižant tiesių linijų pačiame kūrinyje. Spalvų plotai ir kontūrai gali siūlyti vieną įstrižainę, o mažesni elementai – jai prieštarauti kita kryptimi. Keisk kontrastą ir mastelį. Sąmoningas krypties nutraukimas kartais įdomesnis už tiksliai nupieštą X.

Dailės istorija: tikros įstrižainės ir įsivaizduojamos liniuotės

Įstrižos kryptys tapyboje naudojamos seniai, tačiau nėra patikimo pagrindo teigti, kad konkreti dviejų pilnų kampų įstrižainių schema buvo visuotinė senųjų meistrų taisyklė. X uždėjimas ant jau nutapyto paveikslo pirmiausia yra analizės būdas, jeigu atskiri istoriniai dokumentai nepatvirtina, kad dailininkas būtent taip planavo kūrinį.

Londono Nacionalinė galerija aptaria susikertančias įstrižaines kaip vieną iš dinamiškos Peterio Pauliaus Rubenso 1629–1630 m. paveikslo Minerva saugo Taiką nuo Marso (Minerva protects Pax from Mars, dar vadinamo Peace and War) kompozicijos ypatybių. Šis kūrinys naudingas analizei, nes jo judėjimą lemia ne vien kryptys, bet ir susipynusios figūros, gestai, kontrastai bei pasakojimas. Tai nereiškia, kad Rubensas prieš tapydamas būtinai braižė tikslų X iš paveikslo kampų [2, 5].

1926 m. Wassily Kandinsky išleido veikalą Point and Line to Plane, kuriame tyrinėjo tašką, liniją, paveikslo plokštumą ir jų tarpusavio įtampas. Tai dokumentuotas pavyzdys, kaip moderniosios dailės atstovas sistemingai nagrinėjo linijų kryptis. Tačiau jo veikalas nėra įrodymas, kad būtent ši kampų įstrižainių konstrukcija atsirado tuo metu [6].

Muziejų ir universitetų mokomojoje medžiagoje kryptingos linijos nagrinėjamos kaip viena iš priemonių žvilgsniui vesti ir judėjimo įspūdžiui kurti [1–3]. Tokios įžvalgos pagrindžia įstrižainių analizės vertę, bet neleidžia teigti, kad viena geometrinė formulė numato kiekvieno žiūrovo dėmesio judėjimą.

Kampų įstrižainės REGIS ARS programoje

Dabartinėse ARS kompozicijos gairėse Kampų įstrižainės sudarytos tik iš dviejų pilno ilgio atkarpų, einančių nuo viršutinio kairiojo kampo iki apatinio dešiniojo ir nuo viršutinio dešiniojo iki apatinio kairiojo. Konstrukcija automatiškai prisitaiko prie tikrojo drobės pločio ir aukščio. Ji neprideda papildomų kvadratų, statmenų linijų ar kitų pagalbinių elementų.

Svarbu nepainioti trijų skirtingų ARS pasirinkimų:

• Kampų įstrižainės: dvi pilnos įstrižainės, sudarančios vieną X.
• Įstrižainių metodas: atskira keturių atkarpų konstrukcija. Jų ilgiai susiję su mažesniu drobės matmeniu, todėl tai nėra kitas tos pačios pilnos X schemos pavadinimas.
• Išplėstos įstrižainės: sudėtingesnė schema su pagrindinėmis įstrižainėmis ir papildomomis linijomis nuo kampų iki priešingų kraštinių vidurio taškų.

Visos trys schemos gali padėti analizuoti kryptis, tačiau jų geometrija skiriasi. Todėl jas verta nagrinėti atskirai, nevadinant viena ir ta pačia tradicine taisykle.

Dažniausios klaidos ir ribotumai

Centras laikomas privaloma akcento vieta. Susikirtimo taškas yra geometrinis faktas, o ne nurodymas ten būtinai komponuoti veidą, vazą ar pastatą.

Tikimasi automatinės pusiausvyros. Vienodi trikampių plotai negarantuoja vienodo šviesumo, spalvos, faktūros ar vizualinio svorio.

Bet kuri įstriža forma laikoma kampų įstrižaine. Pasviręs objektas gali sukurti aiškią kompozicinę kryptį ir nesutapti su nė viena pilna drobės įstrižaine. Nuo to jo meninė vertė nesumažėja.

Kompozicija painiojama su perspektyva. X nenustato horizonto ir nesuranda sueigos taškų.

Iš vėliau uždėtos schemos sprendžiama apie dailininko ketinimus. Vien faktas, kad X atrodo tinkamas jau sukurtam paveikslui, neįrodo, jog juo buvo naudotasi tapant.

Praktinis pratimas: nuo X iki paveikslo

1. Nubraižyk konstrukciją. Sujunk 60 × 40 cm stačiakampio priešingus kampus. Pirmiausia akimi nustatyk jo centrą, paskui patikrink koordinates. Palygink linijų kampus su kvadrato įstrižainėmis.
2. Sukurk centrinį natiurmortą. Pagrindinę daiktų grupę komponuok arti susikirtimo. Nupiešk tik didžiąsias formas ir šešėlius, kol kas nesigilink į detales.
3. Padaryk asimetrinį variantą. Pastumk grupę taip, kad jos pagrindinė kryptis priartėtų prie vienos įstrižainės, bet svarbiausią akcentą palik nuošaliau sankirtos. Koreguok neigiamą erdvę.
4. Įvesk priešingą kryptį. Antrosios įstrižainės kryptimi įkomponuok kontrastuojančią formą ar šešėlį. Įvertink, ar atsvara sustiprina kompoziciją, ar tik ją apkrauna.
5. Paslėpk gaires. Palygink eskizus be X. Vertink hierarchiją, vertės mases, kraštų santykius, pusiausvyrą ir numatytą nuotaiką. Rinkis geriausiai veikiantį variantą, o ne tą, kuriame daugiausia sutapimų su linijomis.

Apibendrinimas

Kampų įstrižainės – tikslus ir paprastas būdas tyrinėti paveikslo struktūrą. Jų sankirta nurodo geometrinį centrą, o keturios trikampės sritys padeda palyginti krypčių ir vizualinio svorio pasiskirstymą. Keičiantis drobės proporcijoms keičiasi įstrižainių kampai, tačiau pati schema negarantuoja nei judėjimo pojūčio, nei aiškaus akcento, nei meninės kokybės.

Naudingiausia šią gairę taikyti kaip analizės priemonę. Tegul ji padeda pastebėti santykius, bet nepakeičia stebėjimo, vertinių sprendimų, spalvos ir meninio vertinimo. Jeigu paveikslas įtaigus ir paslėpus įstrižaines, vadinasi, jos atliko savo darbą.

Šaltiniai ir papildoma literatūra

[1] J. Paul Getty Museum. Understanding Formal Analysis: Elements of Art – Line. Educational resource.

[2] National Gallery, London. Composition. Glossary (static and dynamic composition examples).

[3] The Open University. Making Sense of Art History, section 7.3: The Use of Line.

[4] Rudolf Arnheim. Art and Visual Perception: A Psychology of the Creative Eye. Revised edition, 1974. University of California Press (2004 paperback edition).

[5] National Gallery, London. Peter Paul Rubens, Minerva protects Pax from Mars (‘Peace and War’), 1629–30, NG46.

[6] Solomon R. Guggenheim Museum. Wassily Kandinsky, Point and Line to Plane. First published 1926; English edition 1947.