Išplėstos įstrižainės

Dešimties linijų kompozicinė struktūra

Įstrižainės gali susieti nutolusias paveikslo dalis, pabrėžti kryptį arba padėti įvertinti formų išdėstymą. Išplėstų įstrižainių gairė šią paprastą idėją išvysto į tankesnę geometrinę struktūrą. Dvi įstrižainės jungia priešingus paveikslo kampus, o aštuonios papildomos linijos eina nuo kampų iki su jais nesiribojančių kraštinių vidurio taškų.

Taip gaunamas simetriškas dešimties tiesių atkarpų tinklas. Jį galima naudoti objektų išdėstymui, siluetams ir šviesių bei tamsių masių riboms nagrinėti. Tai kompozicijos analizės priemonė, o ne sėkmingo paveikslo formulė. Geometriją galima apskaičiuoti tiksliai, tačiau meninę vertę lemia pats kūrinys.

Konstrukcija: dešimt linijų, bet ne dešimt 45° įstrižainių

Tarkime, paveikslo plotis yra W, o aukštis H. Koordinačių pradžia laikomas viršutinis kairysis kampas (0, 0). X ašis nukreipta į dešinę, Y – žemyn. Kraštinių vidurio taškai yra (W/2, 0), (W, H/2), (W/2, H) ir (0, H/2).

Pirmiausia brėžiamos dvi pagrindinės įstrižainės:

• Nuo viršutinio kairiojo kampo (0, 0) iki apatinio dešiniojo (W, H).
• Nuo viršutinio dešiniojo kampo (W, 0) iki apatinio kairiojo (0, H).

Tada iš kiekvieno kampo nubrėžiamos dvi papildomos atkarpos į tų kraštinių vidurio taškus, kurios su pasirinktu kampu nesiriboja:

• Viršutinis kairysis (0, 0) → dešinės kraštinės vidurys (W, H/2) ir apatinės kraštinės vidurys (W/2, H).
• Viršutinis dešinysis (W, 0) → kairės kraštinės vidurys (0, H/2) ir apatinės kraštinės vidurys (W/2, H).
• Apatinis kairysis (0, H) → viršutinės kraštinės vidurys (W/2, 0) ir dešinės kraštinės vidurys (W, H/2).
• Apatinis dešinysis (W, H) → viršutinės kraštinės vidurys (W/2, 0) ir kairės kraštinės vidurys (0, H/2).

Iš viso gaunamos dvi pagrindinės įstrižainės ir aštuonios papildomos atkarpos. Tinklas simetriškas vertikaliosios ir horizontaliosios stačiakampio vidurio ašių atžvilgiu, nors pačios ašys šioje gairėje nebrėžiamos.

Pavadinimo nereikia painioti su linijų pasvirimo kampu. Nekvadratiniame formate net dvi pagrindinės įstrižainės nėra pasvirusios 45° kampu. Papildomos linijos turi kitokius nuolydžius. Kitaip nei Įstrižainių metodo keturios 45° atkarpos, ši struktūra apibrėžiama konkrečiais proporciniais taškais paveikslo kraštuose, o ne pastoviu kampu.

Praktinis pavyzdys: 60 × 40 cm paveikslas

Horizontalaus 60 × 40 cm formato kraštinių vidurio taškai yra (30, 0), (60, 20), (30, 40) ir (0, 20) cm.

Pagrindinės įstrižainės eina nuo (0, 0) iki (60, 40) ir nuo (60, 0) iki (0, 40). Kitos aštuonios atkarpos:

• (0, 0) → (60, 20) ir (0, 0) → (30, 40).
• (60, 0) → (0, 20) ir (60, 0) → (30, 40).
• (0, 40) → (30, 0) ir (0, 40) → (60, 20).
• (60, 40) → (30, 0) ir (60, 40) → (0, 20).

Linijų kampai nevienodi. Pagrindinė įstrižainė su horizontale sudaro maždaug 33,7° kampą. Nuo viršutinio kairiojo kampo iki dešinės kraštinės vidurio brėžiama linija pasvirusi maždaug 18,4°, o iki apatinės kraštinės vidurio – maždaug 53,1°. Likusios linijos sudaro veidrodines šių krypčių poras.

Kai kuriuos susikirtimus nesunku apskaičiuoti. Dvi pagrindinės įstrižainės kertasi drobės centre (30, 20). Nuo viršutinių kampų į priešingų šoninių kraštinių vidurius einančios linijos kertasi taške (30, 10), o atitinkamos apatinės linijos – taške (30, 30). Nė vienas iš šių taškų savaime nėra svarbesnis už kitus. Jų reikšmė priklauso nuo vaizduojamų objektų ir bendros kompozicijos.

Jeigu paveikslo matmenys keičiami išlaikant tas pačias proporcijas, visa struktūra didėja arba mažėja vienodai. Pakeitus pločio ir aukščio santykį, galiniai taškai lieka tose pačiose santykinėse kraštinių vietose, tačiau linijų pasvirimo kampai pasikeičia. Todėl gairė turi būti konstruojama pagal tikrąjį formatą, o ne tiesiog pritaikant kitos proporcijos schemą.

Ką galima įžvelgti naudojant šį tinklą

Išplėstų įstrižainių nauda slypi ne susikirtimų gausoje. Svarbiau, kad viename formate atsiranda kelios aiškios kryptys. Dvi ilgos įstrižainės kerta visą paveikslą, o papildomos atkarpos jungia kampus su kitų kraštinių vidurio taškais. Taip galima tirti ryšius tarp skirtingose paveikslo vietose esančių formų.

Pavyzdžiui, galima palyginti didelio silueto kryptį su viena iš linijų, pažiūrėti, ar kelios objektų ribos palaiko tą patį ritmą, arba įvertinti, ar antraeilis elementas neatitraukia dėmesio nuo pagrindinio motyvo. Kartais uždėta schema padeda pastebėti kryptinį ryšį, kuris nedideliame eskize liko nepastebėtas.

Tačiau geometrinė pagalbinė linija nėra tas pats, kas paveiksle matoma kryptis. Paveiksle matomas rankos kontūras, stalo briauna arba potėpis iš tiesų gali kreipti žvilgsnį. Pagalbinis tinklelis žiūrovui nematomas. Komponuojant rasta atitiktis gali būti naudinga, tačiau ji negarantuoja, kad žiūrovas seks būtent ta kryptimi.

Tas pats pasakytina apie susikirtimus. Dešimt linijų sukuria daug taškų, todėl tankioje kompozicijoje lengva rasti kokį nors objektą netoli vieno iš jų. Toks sutapimas savaime neįrodo nei kompozicijos kokybės, nei to, kad istorinis dailininkas naudojo šią konkrečią konstrukciją.

Praktinis taikymas įvairiuose žanruose

Natiurmortas: pirmiau objektų grupė, paskui tinklelis

Pirmiausia daiktus verta išdėstyti atsižvelgiant į siluetą, persidengimą ir šviesos bei tamsos santykius. Pavyzdžiui, butelis, dubuo ir audinio klostė gali sudaryti vieną pagrindinę grupę su nedideliu papildomu akcentu. Kai aiškus bendras vertinių masių išdėstymas, ant eskizo galima uždėti Išplėstų įstrižainių schemą.

Ieškoti reikėtų ne privalomų taikinių, o prasmingų santykių. Gal dubens kontūras artimas vienai lėkštai įstrižainei, o audinio klostė sukuria statesnę priešpriešinę kryptį. Pabandžius nežymiai pastumti pagalbinį daiktą galima palyginti, ar pasikeitimas sustiprino bendrą kompoziciją. Jeigu pakeitimas reikalingas tik dėl tinklelio, jo galima atsisakyti.

Portretas ir figūra: gestų bei erdvės santykiai

Portrete svarbiausia galvos forma, pečių kryptis, rankos ir aplink figūrą esanti neigiama erdvė. Vis dėlto papildomos įstrižainės kartais padeda palyginti pečių liniją su rankos kryptimi arba veido padėtį su išraiškingu gestu.

Nereikėtų iškraipyti anatomijos, kad kontūras sutaptų su pagalbine linija. Įstrižainė per akį nepakeičia kaukolės konstrukcijos, perspektyvos, apšvietimo ar mimikos. Tinklelį geriau trumpam uždėti ant jau įtikinamai nupieštos figūros, o ne pagal jį konstruoti žmogaus anatomiją.

Peizažas ir architektūra: kompozicija nėra perspektyvos schema

Upės krantas, takas, stogo linija ar medžių eilė gali sukurti stiprų kryptingumą. Išplėstos įstrižainės leidžia palyginti šias kryptis su paveikslo ribomis. Dažnai naudingiau paeksperimentuoti su keliais kadruotės variantais, nei stengtis būtinai sulygiuoti kelią ar stogą su viena iš linijų.

Architektūros vaizde perspektyvinės linijos priklauso nuo erdvinės objektų geometrijos ir sueities taškų. Išplėstos įstrižainės yra dvimatis paveikslo plokštumos skaidymas. Jų susikirtimai nėra perspektyvos sueities taškai, nebent konkrečiame vaizde taip atsitiktinai sutaptų.

Siužetinė tapyba: aiškus veiksmas svarbesnis už linijų gausą

Sudėtingesnėje scenoje gali būti keli veikėjai, jų gestai, žvilgsniai ir persidengiančios grupės. Dešimties linijų schemą galima naudoti kaip laikiną analizės sluoksnį, ieškant ryšių tarp šių elementų. Ji taip pat gali padėti pastebėti, ar sumažintame eskize pagrindinis veiksmas išlieka aiškus.

Tačiau kai tinklelis ima trukdyti matyti paveikslą, jį verta išjungti. Trijų ar keturių stambių vertinių masių analizė gali duoti daugiau naudos nei dar vienas geometrinis susikirtimas. Gairė reikalinga tik tada, kai padeda priimti konkretų kompozicinį sprendimą.

Istorija: tikri darbo pėdsakai ir šiuolaikinės schemos

Įstrižinės kryptys ir jų vaidmuo kompozicijoje menotyroje aptariami seniai. Atvirojo universiteto (The Open University) dailės istorijos medžiagoje nagrinėjama, kaip horizontalios, vertikalios ir įstrižinės linijos gali nukreipti žiūrovo dėmesį [1]. JAV Nacionalinė dailės galerija taip pat pateikia matomų įstrižainių poveikio pavyzdžių [2]. Tačiau nė vienas iš šių šaltinių nepatvirtina istorinės būtent šios dešimties linijų sistemos naudojimo tradicijos.

Nagrinėjant seną paveikslą svarbu atskirti galutinio vaizdo struktūros interpretaciją nuo įrodymų apie paties dailininko darbo metodą. Parengiamieji eskizai, autoriaus užrašai, įrėžtos konstrukcinės linijos ir techniniai tyrimai gali atskleisti tikrus darbo etapus. Metropoliteno meno muziejus aprašo parengiamųjų tapybos eskizų vaidmenį formuojant būsimą kompoziciją [3]. Londono Nacionalinės galerijos Rafaelio paveikslo Garvagh Madonna tyrime aptiktos liniuotės brėžtos horizontalios ir vertikalios kompozicijos vidurio linijos [4]. Tai dokumentuoti darbo pėdsakai, bet jie nėra Išplėstų įstrižainių tinklo įrodymas.

Neturėdami panašių įrodymų neturėtume teigti, kad Renesanso, baroko ar kitų laikotarpių meistrai sąmoningai naudojo mūsų aptariamą dešimties linijų konstrukciją. Šiandieniniam dailininkui ji gali būti naudinga ir be legendomis pagrįstos kilmės istorijos.

Ką gali pasakyti kompozicijos tyrimai

Empiriniai vizualinės pusiausvyros tyrimai primena, kad geometrines taisykles reikia vertinti atsargiai. McManus, Stöver ir Kim (2011) nagrinėjo vieną Rudolfo Arnheimo vizualinės pusiausvyros teorijos interpretaciją. Kai kurie bendri vaizdų organizavimo ir pasirinktų ašių ryšiai buvo pastebėti, tačiau griežtesni to paties vaizdo variantų palyginimai nepatvirtino tikrinto modelio [5]. Šiame tyrime nebuvo nagrinėtos Išplėstos įstrižainės, todėl jo rezultatai nei patvirtina, nei paneigia šios gairės veiksmingumą.

Išvada nedidelė, bet praktiška: geometrinis tinklelis padeda nuosekliai palyginti kelis kompozicijos variantus. Tačiau nė vienas čia cituojamas tyrimas neįrodo, kad dešimties linijų schema savaime padaro paveikslą gražesnį, harmoningesnį ar istoriškai autentišką.

Praktinis pratimas: patikrinkite schemą paveikslu

Paruoškite 60 × 40 cm proporcijų natiurmorto eskizą su vienu pagrindiniu ir dviem papildomais objektais. Padarykite tris vienodus eskizo atspaudus arba kopijas.

1. A variantas. Išdėstykite pagrindines formas intuityviai. Pažymėkite tik tris didžiausias vertines mases ir pagrindinius siluetus.
2. B variantas. Uždėkite dešimties linijų tinklą. Šiek tiek pakeiskite vieno pagalbinio objekto vietą, jeigu taip atsiranda naudingas kryptinis ryšys.
3. C variantas. Paslėpkite tinklelį ir išlaikę pagrindines formas pakeiskite objektų padėtį kita kryptimi, sąmoningai nepaisydami geometrinių susikirtimų.

Palyginkite tris variantus sumažintus, geriausia pilkąja skale. Įvertinkite, kur pirmiausia krypsta žvilgsnis, ar pagrindinis objektas išlieka svarbiausias, ar įtikinamos neigiamos erdvės. Užsirašykite, kurie pakeitimai iš tikrųjų padėjo kompozicijai, o kurie tik sukūrė gražų sutapimą su tinkleliu.

Pakartokite pratimą kvadratiniame formate. Kitokie linijų pasvirimo kampai parodys, kad tai proporcinė konstrukcija, o ne visiems formatams vienodas 45° linijų rinkinys.

Apibendrinimas

Išplėstos įstrižainės sudaro tikslų, pakartojamą dešimties linijų tinklą: dvi pagrindines kampų įstrižaines ir aštuonias kampų bei kraštinių vidurio taškų jungtis. Jis gali būti naudingas tiriant kryptis, nutolusių elementų tarpusavio ryšius ir skirtingus objektų išdėstymo variantus.

Tačiau pagalbinės linijos nesukuria vizualinės hierarchijos, nenustato perspektyvos ir neįrodo, kad tokią sistemą naudojo istoriniai meistrai. Geros kompozicijos pagrindas tebėra vertiniai santykiai, forma, spalva, kontrastas, ritmas, neigiama erdvė ir meninis sumanymas.

Naudokite tinklelį klausimams apie paveikslą kelti, o paskui jį išjunkite ir įvertinkite patį vaizdą.

Šaltiniai ir papildoma literatūra

[1] The Open University. Making Sense of Art History, section 7.3, The Use of Line.

[2] National Gallery of Art, Washington. The Elements of Art: Line.

[3] Nicole Myers. The Aesthetic of the Sketch in Nineteenth-Century France. The Metropolitan Museum of Art, 2009.

[4] National Gallery, London. The Garvagh Madonna, technical examination and underdrawing.

[5] I. C. McManus, Katharina Stöver and Do Kim. Arnheim’s Gestalt Theory of Visual Balance: Examining the Compositional Structure of Art Photographs and Abstract Images. i-Perception, 2(6), 615–647, 2011.