Įstrižainių metodas

Keturios 45° gairės kompozicijos detalėms

Įstrižainių metodas padeda kitaip pažvelgti į svarbių detalių vietą stačiakampėje paveikslo plokštumoje. Užuot jungęs priešingus kampus arba skaidęs formatą trečdaliais, jis nuo kiekvieno kampo į paveikslo vidų brėžia po 45 laipsnių kampu pasvirusią liniją. Ši konstrukcija gali būti naudinga ieškant tinkamos akies, rankos, nedidelio daikto, kontrastingo krašto ar kitos reikšmingos detalės vietos.

Metodas įdomus tuo, kad jo geometrija paprasta, tačiau istoriniai aiškinimai reikalauja atsargumo. Nyderlandų fotografas ir dėstytojas Edwinas Westhoffas 2006 m. aprašė Įstrižainių metodą, tyrinėdamas fotografijas ir paveikslus [1]. Jis pastebėjo, kad svarbiomis laikomos detalės dažnai atsiduria arti šių linijų. Tokie pastebėjimai gali būti naudingi analizei, bet neįrodo, jog ankstesnių epochų dailininkai sąmoningai naudojosi šia schema arba kad pagal ją išdėstyti objektai būtinai pagerina kompoziciją.

Geometrinė konstrukcija:

kampų pusiaukampinės, o ne viso formato įstrižainės

Tarkime, paveikslo plotis yra W, o aukštis H. Abu dydžiai matuojami tais pačiais vienetais. Viršutinis kairysis kampas yra taškas (0, 0), x didėja į dešinę, o y – žemyn. Pažymėkime L = min(W, H), tai yra trumpesniosios kraštinės ilgį. Konstrukciją sudaro keturios atkarpos:

• Iš viršutinio kairiojo kampo: (0, 0) → (L, L).
• Iš viršutinio dešiniojo kampo: (W, 0) → (W − L, L).
• Iš apatinio kairiojo kampo: (0, H) → (L, H − L).
• Iš apatinio dešiniojo kampo: (W, H) → (W − L, H − L).

Kiekviena linija padalija pradinį 90 laipsnių kampą pusiau. Taigi su abiem gretimomis kraštinėmis ji sudaro po 45 laipsnius. Visų keturių atkarpų geometrinis ilgis vienodas ir lygus L√2. Stačiakampyje jų galai pasiekia priešingą kraštinę. Kvadrate atkarpų poros sutampa, todėl matome įprastą X formą.

Tai esminis šių gairių skirtumas. Viso stačiakampio įstrižainė, jungianti du priešingus kampus, su horizontale sudaro arctan(H/W) kampą. Jis lygus 45 laipsniams tik kvadrate. Įstrižainių metodo linijų kryptis išlieka 45 laipsnių nepriklausomai nuo stačiakampio proporcijų.

Nubraižyti tokį tinklelį galima ir be specialios programos. Liniuote bei kampainiu pažymėkite nuo kampo vienodus atstumus išilgai gretimų kraštinių ir per kampą nubrėžkite atitinkamą 45 laipsnių kryptį į paveikslo vidų. Pakartokite nuo likusių trijų kampų. Jei trumpesnioji kraštinė yra H, linijos nuo viršutinių kampų pasiekia apatinę kraštinę, o nuo apatinių – viršutinę.

Praktinis pavyzdys: 60 × 40 cm drobė

Pasirinkime horizontalią 60 cm pločio ir 40 cm aukščio drobę. Šiuo atveju L = 40 cm, todėl keturios atkarpos turės tokius galinius taškus:

• Viršutinis kairysis: (0, 0) → (40, 40).
• Viršutinis dešinysis: (60, 0) → (20, 40).
• Apatinis kairysis: (0, 40) → (40, 0).
• Apatinis dešinysis: (60, 40) → (20, 0).

Šią schemą galima suprasti kaip dviejų persidengiančių 40 × 40 cm kvadratų įstrižaines. Pirmasis kvadratas užima plotą nuo x = 0 iki 40 cm, antrasis – nuo x = 20 iki 60 cm. Jų centrai yra taškuose (20, 20) ir (40, 20) cm. Be to, linijos susikerta taškuose (30, 10) ir (30, 30) cm. Taigi susidaro centrinė rombo formos susikirtimų struktūra.

Nė vienas iš keturių susikirtimų nėra privalomas kompozicinis centras. Metodas leidžia nagrinėti visas linijų vietas, o ne tik jų susikirtimo taškus. Nereikia pagrindinio objekto perkelti į kvadrato centrą ar bandyti keturiuose susikirtimuose išdėlioti keturias vienodai svarbias detales.

Keičiantis paveikslo formatui, keičiasi ir schema. Labai plačiame stačiakampyje kvadratų konstrukcijos gali nebesidengti. Kvadratiniame formate keturios atkarpos vizualiai sutampa poromis ir virsta dviem įstrižainėmis. Principas išlieka tas pats, tačiau susikirtimų skaičius ir jų vietos skiriasi. Todėl vienam formatui paruoštos schemos negalima tiesiog ištempti pagal kitos drobės proporcijas.

Ką verta komponuoti ties įstrižainėmis?

Westhoffas daugiausia dėmesio skyrė reikšmingoms detalėms, o ne visų objektų geometriniams centrams [1, 2]. Portrete tai gali būti akis, ranka arba žmogaus laikomas nedidelis daiktas. Siužetiniame paveiksle – laiškas, raktas, instrumentas ar gestas. Natiurmorte – ryškiai apšviestas indo kraštas, lapas, audinio klostė arba charakteringas šviesos atspindys.

Vis dėlto detalės svarba yra interpretacijos klausimas. Du dailininkai, žvelgdami į tą patį paveikslą, gali nesutarti, kuri detalė reikšmingiausia. Be to, artumas geometrinei linijai dar nereiškia, kad detalė labiausiai trauks akį. Dėmesį lemia kontrastas, vertė, spalva, mastelis, kraštų ryškumas ir kontekstas. Mažos detalės perkėlimas ant įstrižainės neatstoja pagrindinių vertės masių ir bendro kompozicijos silueto organizavimo.

Naudingiausia šį metodą laikyti klausimų priemone. Ar truputį perkėlus ranką arba akį pagerėja jos ryšys su likusiu vaizdu? Ar maža detalė nejučia nekonkuruoja su svarbiausia forma? Ar kitoks kadravimas galėtų aiškiau atskleisti siužetą nesuardydamas didžiųjų masių?

Istorinės ištakos: stebėjimas dar nėra įrodymas

Savo Įstrižainių metodo svetainėje Edwinas Westhoffas nurodo, kad prie šios idėjos priėjo 2006 m., nagrinėdamas Trečdalių taisyklės ribotumus [1]. Jis aprašė keturių paveikslo kampų 45 laipsnių pusiaukampines ir analizavo fotografijų bei istorinių paveikslų pavyzdžius. Vėlesnė fotografijos literatūra padėjo metodui išpopuliarėti [2].

Svarbu atskirti dvi skirtingas aplinkybes. Šiuolaikinis senų paveikslų analizės būdas savaime netampa istoriniu jų kūrimo būdu. Tai, kad įstrižainė praeina pro akį Rembrandto portrete, neįrodo, kad Rembrandtas kompoziciją sąmoningai skaičiavo pagal šią schemą. Tam reikėtų nepriklausomų duomenų: piešinių, kūrybinio proceso aprašymų, užrašų arba paties kūrinio techninių tyrimų.

Yra ir metodologinė problema. Jei analizuotojas svarbiausią detalę pasirenka jau matydamas, kur eina linijos, įtikinamų sutapimų rasti lengva. Paveiksle, kuriame gausu smulkių elementų, visada atsiras daugiau galimų kandidatų. Dėl to metodas netampa nenaudingas, tačiau tokie sutapimai nėra pagrindas skelbti visuotinį kompozicijos dėsnį ar nustatyti dailininko ketinimus.

Įstrižainės apskritai naudotos gerokai anksčiau už šį pavadinimą gavusį metodą. Dailės teorijoje seniai nagrinėjama, kaip kryptinės linijos susijusios su judėjimu ir vaizdo struktūra. Atvirojo universiteto meno istorijos kurse aiškinama, kaip tokios linijos gali vesti žiūrovo žvilgsnį per kompoziciją [3]. Vis dėlto ši platesnė tradicija nėra tapati konkrečiai Westhoffo keturių linijų schemai.

Praktinis taikymas tapyboje

Portretas ir figūrinė kompozicija

Pirmiausia išspręskite didžiąją struktūrą: galvos ir pečių santykį, siluetą, aplinkinę erdvę. Tik tada naudokite Įstrižainių metodą smulkesnėms detalėms nagrinėti. Akis gali atsidurti ties gaire, tačiau dėl to neverta iškraipyti galvos formos. Žvilgsnio kryptis, apšvietimas ir gesto emocinis svoris dažniausiai svarbesni už milimetro tikslumu pasiektą sutapimą.

Jei ranka reikšminga vaizduojamam veiksmui, paruoškite du nedidelius eskizus, kuriuose pirštų ar laikomo daikto vieta šiek tiek skirtųsi įstrižainių atžvilgiu. Palyginkite, ar pakeitimas padeda geriau perskaityti gestą, ar tik sukuria geometrinį sutapimą. Rankos anatomiją bei perspektyvą lemia ne kompozicijos tinklelį sudarančios linijos.

Natiurmortas

Pasirinkite paprastą natiurmortą iš vieno pagrindinio ir dviejų ar trijų pagalbinių objektų. Iš pradžių sudėliokite stambias šviesos ir tamsos mases. Tada išskirkite vieną prasmingą detalę, pavyzdžiui, vazos briauną, vaisiaus kotelį, stiklo atspindį ar ryškią audinio klostę. Pamėginkite komponuoti ją netoli vienos 45 laipsnių linijos, neardydami bendros objektų grupės.

Antrą eskizą padarykite detalę truputį patraukę nuo gairės. Palyginimas parodys, ar pirmasis išdėstymas iš tiesų ką nors duoda. Nesistenkite visų objektų sutupdyti ant linijų. Kompozicija gali tapti išblaškyta ir dirbtinai mechaniška. Čia tikrinamas nedidelis sprendimas jau apgalvotoje visumoje.

Siužetinė tapyba ir iliustracija

Jeigu istorijos prasmė susijusi su mažu elementu, metodas gali padėti ieškoti tinkamos jo vietos. Raktas, raštelis, įrankio smaigalys ar išraiškinga ranka kartais reiškia daugiau, negu galėtume spręsti iš jų dydžio. Padėtis ties įstrižaine gali būti vienas iš būdų susieti tokią detalę su formatu ir kitais vaizduojamais veiksmais.

Tačiau nėra pagrindo tikėtis, kad žiūrovas pastebės detalę vien todėl, kad ji atsidūrė ant nematomos linijos. Būtini ir kiti sprendimai: vertės kontrastas, spalviniai santykiai, kraštų aiškumas, žvilgsnio kryptys ir neigiama erdvė.

Peizažas ir architektūra

Peizaže dažnai svarbesnės plačios vertės sritys, horizontas ir erdvės kryptys. Įstrižainių metodas mažiau naudingas, jei nėra vienos tikslios detalės, kurią norėtume pabrėžti. Keliai, stogų kraštai ar upių vingiai gali sukurti stiprias matomas įstrižaines, tačiau jų nereikėtų automatiškai tapatinti su Westhoffo 45 laipsnių gairėmis. Perspektyva ir erdvės gylio požymiai turi savą geometriją.

Trys skirtingos įstrižainių schemos

• Kampų įstrižainės: dvi pilnos linijos jungia priešingus paveikslo kampus ir susikerta centre. Jų kampas priklauso nuo formato proporcijų.
• Įstrižainių metodas: nuo keturių kampų brėžiamos keturios 45 laipsnių atkarpos, kurių konstrukciją apibrėžia trumpesnioji kraštinė.
• Išplėstos įstrižainės: tankesnė schema, kurioje dvi viso formato įstrižainės papildomos linijomis, jungiančiomis kampus su parinktais priešingų kraštinių vidurio taškais.

Tai trys skirtingos konstrukcijos. Kurią rinktis, priklauso nuo to, ką norime analizuoti. Nė viena savaime negarantuoja geresnio paveikslo.

Ką leidžia teigti suvokimo tyrimai?

Vizualinės pusiausvyros tyrimai primena, kad geometrinės schemos nereikėtų laikyti moksliškai įrodyta grožio formule. McManuso, Stöver ir Kim 2011 m. tyrime buvo nagrinėjami kai kurie Rudolfo Arnheimo vizualinės pusiausvyros modelio aspektai. Nors dalis bendrų statistinių rezultatų modelį atitiko, kontroliuojami palyginimai jo konkrečių prognozių nepatvirtino [4]. Šis darbas tiesiogiai netyrė Westhoffo Įstrižainių metodo. Jis tik parodo, kodėl patrauklioms geometrinėms teorijoms būtini tinkami bandymai.

Atvirojo universiteto medžiaga apie kryptines linijas [3] padeda suprasti įprastus kompozicinius poveikius. Vis dėlto iš jos negalima daryti išvados, kad sutapimas su įstrižaine kiekviename paveiksle būtinai sukuria daugiau judėjimo arba didesnę estetinę vertę. Žiūrovo suvokimą lemia daugelio požymių santykiai, o ne vienas nematomas tinklelis.

Tapytojui vertingiausia šio metodo savybė paprasta: jis leidžia tiksliai palyginti skirtingus detalių išdėstymo variantus. Kuris iš jų stipresnis, vis tiek reikia spręsti žvelgiant į patį kūrinį.

Praktinis pratimas: tikrinkime detalę, o ne dogmą

Sukurkite nedidelį natiurmortą iš keraminio indo, vaisiaus ir audinio. Pasiruoškite 60 × 40 cm proporcijų piešinį ir nusistatykite pagrindines vertės mases. Tada išskirkite tik vieną lengvai atpažįstamą detalę, pavyzdžiui, atspindį ant indo arba vaisiaus kotelį.

1. Ant permatomo popieriaus nubrėžkite keturias 45 laipsnių įstrižaines. A variante pasirinktą detalę komponuokite netoli vienos linijos.
2. Išlaikydami panašias didžiąsias formas sukurkite B variantą, kuriame detalė šiek tiek nutolusi nuo gairės.
3. C variantui pakeiskite kadravimą ir, kiek įmanoma, išlaikykite objektų santykius. Stebėkite, kaip keičiasi gairių padėtis objektų atžvilgiu.
4. Palyginkite visus tris variantus be matomo tinklelio. Kuris aiškiausiai atskleidžia sumanymą? Kodėl?

Gali pasirodyti, kad sutapimas su įstrižaine padeda, nieko nekeičia arba net susilpnina kompoziciją. Visi trys rezultatai naudingi. Jei skirtumas pastebimas tik uždėjus schemą, galbūt jis nėra labai svarbus ir pačiam paveikslui.

Apibendrinimas

Įstrižainių metodas – tiksli keturių linijų konstrukcija, pagrįsta 45 laipsnių kampų pusiaukampinėmis. Matematiškai ji skiriasi nuo dviejų visą stačiakampį kertančių įstrižainių. Didžiausia jos vertė – galimybė nagrinėti mažų, prasmingų detalių vietą bendroje paveikslo struktūroje.

Westhoffo pastebėjimai leidžia nustatyti šiuolaikinę metodo istoriją, tačiau neįrodo, kad ankstesnių epochų dailininkai juo sąmoningai vadovavosi. Šiandien jį prasmingiausia taikyti eksperimentuojant: lyginti kompozicijos variantus, vertinti juos be tinklelio ir leisti meniniam sprendimui nusverti geometrinį tvarkingumą.

Šaltiniai ir papildoma literatūra

[1] Edwin Westhoff. Diagonaal Methode, official explanation and account of its discovery.

[2] Thomas Park. Compositional Rules. DPReview, 21 August 2012.

[3] The Open University. Making Sense of Art History: 7.3 The Use of Line.

[4] I. C. McManus, K. Stöver, D. Kim. Arnheim’s Gestalt Theory of Visual Balance: Examining the Compositional Structure of Art Photographs and Abstract Images. i-Perception, 2011.