Centrinis kryžius

Ašys, simetrija ir vizualinė pusiausvyra

Centrinis kryžius yra viena paprasčiausių kompozicijos gairių: vertikali ir horizontali linijos kerta paveikslo plokštumą per vidurį. Iš pirmo žvilgsnio tokia schema atrodo pernelyg elementari, kad būtų verta atskiro straipsnio. Tačiau kaip tik ji leidžia aiškiai atskirti tris dažnai painiojamas sąvokas: geometrinį paveikslo centrą, vizualinį pusiausvyros centrą ir pagrindinį dėmesio akcentą.

Centrinis kryžius naudingas ir tada, kai pagrindinis objektas sąmoningai komponuojamas centre, ir tada, kai siekiama nuo jo atsitraukti. Jis padeda pastebėti asimetriją, kontroliuoti neigiamą erdvę ir suprasti, kuri paveikslo pusė atrodo sunkesnė. Vis dėlto tai tik orientyras, o ne taisyklė, reikalaujanti viską sustatyti ant ašių.

Geometrija: dvi linijos ir keturios sritys

Tarkime, drobės plotis yra W, o aukštis H. Koordinačių pradžią laikykime viršutiniame kairiajame kampe. Centrinio kryžiaus linijos yra tokios:

• Vertikali ašis: nuo (W/2, 0) iki (W/2, H).
• Horizontali ašis: nuo (0, H/2) iki (W, H/2).
• Abiejų ašių sankirta: C = (W/2, H/2).

60 × 40 cm formato paveiksle vertikali linija yra ties x = 30 cm, horizontali – ties y = 20 cm, o centras C = (30, 20). Taip susidaro keturi vienodo ploto 30 × 20 cm stačiakampiai. Kvadratinėje drobėje tai būtų keturi mažesni kvadratai.

REGIS ARS gairė yra būtent tokia: dvi ištisinės per visą drobę einančios atkarpos. Ji nesukuria nei papildomų trečdalių, nei įstrižainių, nei perspektyvos išnykimo taško. Paveikslo formatas pakeičia keturių sričių proporcijas, bet ne jų vienodą plotą ir ne centro padėtį.

Keturi vienodi plotai dar nereiškia keturių vizualiai vienodų sričių. Viename ketvirtyje gali būti didelė šviesi siena, kitame – mažas beveik juodas objektas. Jų regimasis svoris priklausys ne vien nuo užimamos vietos.

Ką iš tiesų reiškia centras?

Geometrinis centras yra tiksliai apskaičiuojamas drobės taškas. Vizualinis pusiausvyros centras – mūsų suvokiamas masių, kontrastų, formų ir tuščių plotų santykio rezultatas. Dėmesio centras – vieta, į kurią pirmiausia arba svarbiausia nukreipiamas žiūrovo žvilgsnis. Tai trys skirtingi dalykai.

Pavyzdžiui, tamsus nedidelis objektas ant šviesaus fono gali atkreipti daugiau dėmesio nei didelis ramios, panašaus šviesumo spalvos plotas. Ryškus akcentas, labai aiškus kontūras arba žmogaus veidas taip pat gali pakeisti dėmesio pasiskirstymą. Vien geometriniu tinkleliu viso to neįvertinsime.

J. Paul Getty muziejaus edukacinė medžiaga pusiausvyrą aiškina kaip regimojo svorio pasiskirstymą tarp objektų, spalvų, faktūrų ir erdvės [1]. Šis apibrėžimas gerai parodo, kodėl centrinis kryžius yra analizės priemonė, o ne vizualinės pusiausvyros skaičiuotuvas.

Simetrija, asimetrija ir centrinė kompozicija

Veidrodinė simetrija atsiranda tada, kai formos vienoje ašies pusėje atitinka formas kitoje. Dažniausiai praktikoje svarbiausia vertikali ašis. Simetrija gali pabrėžti stabilumą, tvarką, ritualinį iškilmingumą ar frontalumą. Tačiau dvi panašios objektų grupės nebūtinai turi būti matematiškai identiškos, kad paveikslas atrodytų subalansuotas.

Asimetrinė pusiausvyra reiškia, kad skirtingi elementai vis tiek sukuria vientisą visumą. Dideliam blankiam plotui gali atsverti mažesnis kontrastingas objektas. Svarbu ne sulyginti abiejų pusių objektų skaičių, o įvertinti jų regimąjį poveikį.

Centrinė kompozicija nebūtinai yra simetriška. Vienas pagrindinis objektas gali stovėti ties centru, o šviesa, šešėliai, rekvizitas ir neigiama erdvė aplink jį pasiskirstyti nevienodai. Lygiai taip pat geometrinėje simetrijoje nebūtinai yra vienintelis centrinis akcentas: dėmesį gali veikti keli vienodos svarbos elementai.

Horizontalioji ašis irgi naudinga, bet jos nereikėtų laikyti universalia horizonto linija. Peizaže horizontas gali būti bet kurioje vietoje. Portrete ji nėra privaloma akių aukščio žymė. Tai drobės vidurio, o ne atvaizduoto pasaulio dėsnis.

Kaip ašis panaudoja dailininkai: du konkretūs pavyzdžiai

Leonardo da Vinci Paskutinėje vakarienėje (apie 1495–1498) centrine figūra tampa Kristus. Milano kūrinio muziejaus aprašyme patvirtinama, kad perspektyvos išnykimo taškas yra prie jo dešiniosios smilkinio srities [2]. Kompozicijos ašys, architektūrinės kryptys ir figūrų grupavimas padeda sukurti aiškų centrą. Tačiau perspektyvos išnykimo taškas nėra savaime tas pats, kas dviejų paveikslo vidurio linijų sankirta. Todėl pavyzdį vertėtų nagrinėti kaip sąmoningai organizuotos centrinės kompozicijos, o ne konkrečios REGIS ARS gairės naudojimo įrodymą.

Visai kitoks pavyzdys – Carmen Herreros paveikslas Equilibrio (2012). Metropoliteno meno muziejus jo kompoziciją apibūdina kaip simetrišką, o juodas ir baltas sritis – kaip kintančius pozityvių ir negatyvių formų santykius [3]. Čia ypač verta stebėti, kaip paprasta geometrinė sandara veikia kartu su kontrastu. Tiksli centrinė ašis dar nenusako viso kūrinio regimojo poveikio.

Abu darbai padeda suvokti, kad centro vaidmuo atsiskleidžia tik kartu su kūrinio turiniu, faktinėmis formomis ir santykiais. Vien uždėtas kryžius nepaaiškina visos kompozicijos.

Praktika: portretas ir figūra

Portrete centrinė vertikalė gali padėti įvertinti galvos, pečių ir visos figūros santykį su rėmu. Frontalus portretas nebūtinai turi būti tiksliai veidrodinis: natūrali veido asimetrija, galvos pasukimas, apšvietimas ir šešėlis dažnai suteikia jam gyvybės.

Svarbu nepainioti drobės vidurio linijos su anatomine veido vidurio linija. Jei galva palenkta ar pasukta, jos orientacija perspektyvoje gali visai nesutapti su paveikslo vertikale. Tuomet centrinis kryžius parodo tik tai, kur figūra yra kadro atžvilgiu, o ne kaip taisyklingai nupiešti veidą.

Portretui su žvilgsniu į šoną galima pabandyti dvi versijas: vieną su veido mase prie centro ir kitą su daugiau erdvės žvilgsnio kryptimi. Vertinant rezultatus svarbu ne atstumas iki ašies, o santykis tarp figūros, fono ir numatyto emocinio įspūdžio.

Praktika: natiurmortas ir peizažas

Natiurmorte padėk tris skirtingų dydžių objektus taip, kad jų grupės vidurys būtų netoli kryžiaus sankirtos. Paskui pajudink vieną tamsų ar ryškiaspalvį objektą į kraštą. Stebėk, kiek mažas pakitimas veikia visos grupės pusiausvyrą. Tiksliai perpus padalyta erdvė gali atskleisti, ar tuščias plotas vienoje pusėje atrodo būtinas, ar tiesiog neišnaudotas.

Peizaže kryžius gali padėti palyginti dangaus ir žemės santykius bei stambių vertinių masių paskirstymą. Jei horizontas yra ant horizontalios ašies, abi sritys užima vienodą aukštį. Tai savaime nėra geriau ar blogiau už aukštą arba žemą horizontą. Pavyzdžiui, įspūdingam dangaus motyvui gali reikėti daug didesnio ploto.

Architektūriniame motyve vertikali centrinė ašis kartais sutampa su fasado simetrijos ašimi. Bet jeigu pastatą matome įstrižai, perspektyva ir matomos formos tampa svarbesnės už geometriškai patogų drobės centrą.

Ribotumai ir tyrimų duomenys

XX amžiaus meno psichologijoje Rudolfas Arnheimas daug dėmesio skyrė centro, rėmo ir regimosios pusiausvyros santykiams. Jo knyga The Power of the Center pirmą kartą išleista 1982 m. [4]. Tai reikšmingas teorinis darbas, tačiau iš jo nereikia daryti išvados, kad kiekvienas estetiškai įtaigus paveikslas turi svarbiausią objektą pačiame centre.

2011 m. McManuso, Stöver ir Kim tyrime analizuotos kai kurios Arnheimo teorijos prognozės apie vizualinę pusiausvyrą. Dalis statistinių ryšių buvo aptikta, bet keliuose griežtesniuose eksperimentuose autoriai negavo numatyto efekto [5]. Tyrimas nebuvo skirtas konkrečiai centrinio kryžiaus gairės veiksmingumui, todėl negalima jo naudoti nei šiai schemai įrodyti, nei paneigti.

Patikimesnė išvada paprasta: ašis gali būti labai naudinga kūrybiniam sprendimui analizuoti, tačiau nė viena linija nepakeičia tikro spalvų, verčių, formų ir erdvės vertinimo.

Praktinis pratimas: penki tos pačios kompozicijos variantai

Pasirink natiurmortą iš trijų objektų arba vieną portreto fotografiją. Nubrėžk 60 × 40 cm formato stačiakampį, jo vidurio linijas ir penkis mažus eskizus. Visuose išlaikyk maždaug vienodas vertines mases.

1. Centrinis variantas. Svarbiausią objektą arba grupę padėk ties kryžiaus sankirta.
2. Vertikali simetrija. Išlaikyk maždaug vienodą kairės ir dešinės pusių siluetą.
3. Asimetrinė pusiausvyra. Vieną didelį objektą atsverk mažesniu, kontrastingesniu elementu.
4. Tuščias centras. Pagrindinį akcentą perkelk į šalį, o kryžiaus sankirtą palik neigiamoje erdvėje.
5. Laisva korekcija. Paslėpk gaires ir taisyk tai, kas kliudo meniniam sumanymui.

Palygink, kur pirmiausia krypsta žvilgsnis, kaip pasiskirsto regimasis svoris, ar neigiama erdvė turi prasmę ir kuri versija geriausiai atitinka pasirinktą nuotaiką. Nėra reikalavimo, kad laimėtų centrinė ar simetriška kompozicija.

Apibendrinimas

Centrinis kryžius tiksliai nurodo drobės vidurį ir keturias vienodo ploto sritis. Tačiau paveikslo centre esantis objektas nebūtinai tampa pagrindiniu akcentu, o simetriškas išdėstymas nebūtinai užtikrina regimąją pusiausvyrą.

Ši paprasta schema vertinga kaip klausimas dailininkui: kas mano paveiksle iš tiesų yra centre ir kodėl? Atsakymas gali būti objektas, erdvė, kontrastas, ritmas arba sąmoningas centro atsisakymas. Gairė padeda tai pastebėti, bet sprendimą priima pats kūrėjas.

Šaltiniai ir papildoma literatūra

[1] J. Paul Getty Museum. Understanding Formal Analysis: Principles of Design. Definitions of visual balance, symmetry, and asymmetry.

[2] Museo del Cenacolo Vinciano, Milan. A Powerful Theatrical Machine. Official analysis of perspective in Leonardo’s Last Supper.

[3] The Metropolitan Museum of Art. Carmen Herrera, Equilibrio (2012). Collection entry.

[4] Arnheim, Rudolf. The Power of the Center: A Study of Composition in the Visual Arts. University of California Press, 1982; 20th-anniversary edition, 2009.

[5] McManus, I. C., Stöver, K., and Kim, D. Arnheim’s Gestalt Theory of Visual Balance: Examining the Compositional Structure of Art Photographs and Abstract Images. i-Perception, 2(6), 2011, pp. 615–647.